Iškelti aukštas metrikas, kad žmonės būtų motyvuoti jų siekti. Pasiekus tikslą — tuoj pat išsikeliame dar aukštesnį.
Lygiai taip elgiamės su savimi: tempiame, spaudžiame, reikalaujame rezultato bet kokia kaina. Net kai kūnas prašo sustoti. Poilsis atrodo kaip silpnybė.
Mašiną, kuri turi nuvežti mus iš taško A į tašką B. Mūsų naudojama kalba tai patvirtina — „ištekliai", „input", „output", „metrikos".
Pasauliui toks veikimo būdas davė labai realių dalykų: progresą, technologinį šuolį, proveržius. Ši strategija veikė.
Begalinį bėgimą, streso perteklių, nuovargį ir prasmės praradimą.
Skubame visur, kad neatsiliktume. Nuolat važiuojame šešta pavara — bet nebeturime laiko nei mėgautis, nei paklausti savęs, ar mums patinka kryptis, kuria keliaujame.
Nes jei stabtelsi paklausti, konkurentas tave aplenks.
Išnaudojus paskutines jėgas, tampa aišku — reikia keistis, nes kita stotelė yra liga arba lūžis.
Pradedame ieškoti būdo veikti kitaip. Sujungti tai, ką jauti viduje, su tuo, ką kuri išorėje. Nes nebesigauna eiti prieš save ir spausti ten, kur nebėra ką spausti. Tik taip jėgos grįžta ten, kur jų nebeliko.
Kad verslas keistųsi, nereikia visko griauti ir pradėti iš naujo. Ne kiekviena įmonė nori ar turi eiti per pilną pokytį — ir nereikia. Bet kiekviena gali pasiimti kažką naudingo: aiškesnį santykį su savimi, atviresnį bendravimą komandoje ar metodus spręsti problemas kartu.
Užtenka noro pažvelgti į tai, kas nebeveikia — ir suvokti, kad, norint pakeisti aplinką, pirminis pokytis turi įvykti mumyse.