Ar apsimoka būti savimi?

Kristijonas pripažįsta, kad jaudinosi, nes Sintra eina per tam tikrą procesą ir išlenda vidiniai dalykai. Jo įprotis – nedasakyti, nes patogiau ir atrodo, kad rezultatas svarbiau. Adrija atsako per tris žmonių tipus – veiksmo, pajautimo ir proto – kuriuos jungia vienas dalykas: patirtis. Būti savimi apsimoka, nes tik per patirtį atrandi save, o ne per žinias.

Agnė parodo mechaniką. Kai nesu savimi, mano resursas suvažiuoja į vidinį dialogą – „ką pasakyt, kaip atrodau“ – ir aš nebesu kontakte. Įtampa užkrečia: jei aš įsitempęs, įsitempia ir kitas, ir tada rezultato siekiame per jėgą. Jos skaičius: 50 % resurso laikome kontrolei, tad bet kuriame darbiniame susitikime pusės žmogaus nėra. Adrija prideda: pačioje baimėje būti savimi slypi plėtra, o mintys nėra tiesa.

Atstumas nuo žmogaus, kuris tau yra idealas, nėra talentas ar metai – tai energetinis resursas, o energija gimsta iš laimės, džiaugsmo ir meilės savo veiksmams. Kristijonas prisimena, kad Sintra atsirado kaip savaitgalinis projektas, iš kurio nieko nesitikėjo – ir pajunta tą kūne. Agnė: jei tą savaitgalį būtumėte sėdę „daryti milijoninę įmonę“, nieko nebūtų išėję. Įmonė yra žmonės, o vadovo darbas – ne spausti, o laisvinti, kad visi pradėtų kurti ir matyti visą paveikslą.

Didysis paradoksas: laisvės yra tiek, kiek apribojimų gali priimti ir suvaldyti. Atsakomybė yra ne našta, o „ability to respond“ – gebėjimas atliepti. Pavyzdžiai: moteris su penkiais vaikais, dirbanti keturias valandas per dieną ir norinti 10 mln. pelno; stovėjimas kamštyje, kai pasakai „sutinku čia būti“ ir kūnas nurimsta; vadovė, jautusi atsakomybę už visų laimę, kuriai Agnė atsakė „tu ką, Dievas?“. Pabaigoje – ką pasakytum sau šešiolikmečiui: Kristijonas – mėgautis procesu, Adrija – daugiau drąsos ir anksčiau būti savimi, Agnė – mėgaukis.