Ar žmonėms reikia atostogų?

Andra septynerius metus investuoja į ankstyvos stadijos startuolius ir pastebi, kaip pasikeitė steigėjai: anksčiau jie buvo keturiasdešimtmečiai su patirtimi, dabar – jauni žmonės su didele ambicija. Jos klausimas šiandien – ar reikia atostogų, jei gyveni taip, kad kasdien esi pailsėjęs. Agnė iškart pastebi paradoksą: „esu resurse, kai esu pailsėjus“ – vadinasi, klausime jau yra atsakymas.

Agnė skiria du poilsio tipus. Vienas – ilsiuosi, nes esu deficite, ir tai lengvai virsta chronišku deficitu. Kitas – pauzės ir tyla, kurių reikia kitam turiniui, informacinio lauko išvalymui. Adrija prideda sąmonės lygmenis: materialiai gyvenantis žmogus išsenka fiziškai ir jam tikrai reikia gulėti prie jūros, o aukštesniame lygmenyje poreikis yra kitas – periodiškai sustoti ir viską pergriauti, kaip Polūninas kas septynerius metus.

Adrija pasakoja savo patirtį: vyro liga, garbaus amžiaus mama, resursas senka, džiaugsmas dingsta. Persilaužimas atėjo, kai ji atsitapatino nuo situacijos („aš nesu šita situacija, ji yra“) ir prisiėmė atsakomybę, kad šį būvį susikūrė pati – vadinasi, iš jo reikia išsikasti maksimumą aukso. Epilepsijos priepuolio naktis ir stovėjimas po dušu su visais rūbais tampa pavyzdžiu, kaip priimti situaciją ir leisti kūnui paleisti įtampą. Agnė apibendrina: resursas ateina ne taupant save, o duodant.

Antroje dalyje pokalbis pereina į įmones. Agnė tvirtina, kad saviorganizacijai užtenka 10 % žmonių, kurie laiko kryptį, ir pasakoja apie baldų gamyklą, kurioje darbininkai patys nusipaišė procesus, pirmu KPI pasirinko žmogiškumą ir, gavę nurodymą atleisti šešis žmones, nusprendė visiems susimažinti algą. Bėda prasideda ne pas darbininkus, o pas administraciją ir savininkus, investavusius į savo svarbą. Andra pateikia savo atsakymą, kodėl vadovai užtraukia rankinį stabdį: kontrolė yra jų gyvenimo būdas, o paleisti kontrolę – tai paleisti kūne užrakintas emocijas.