Kas yra bendruomenė?

Agnė pradeda nuo diagnozės: kaip visuomenė nuėjome į individualizmą, kuris veda į vienatvę, panikos priepuolius, perdegimus ir depresijas. Bendruomenė – tai kelias atgal į ryšį: patraukti save į šoną, pasirūpinti kitais ir dienos gale jaustis saugesniam ir pilnesniam. Pavyzdys paprastas – skambutis Adrijai vakare prieš mokymus, kai nežinai, ką kalbėsi, ir kartu sudėliotas planas.

Adrija sutinka tik iš dalies. Tarp bendruomenių, kurias pažinojome, ir tų, į kurias einame, yra praraja. Kol žmogus negali atsiremti į save, tikra bendrystė nesusikuria – ji byra kaip tik tą akimirką, kai artėja šuolis ir žmonėms reikia pamatyti save be teismų. Nuovargį ji vadina tokia pačia pasirinkta būsena kaip liūdesį, o tarnystę – pagrindine laisve. Gera kompanija yra ta, kuri leidžia griūti ir keltis, bet nepasmerkia.

Pijus kelia tradicijų klausimą, ir pokalbis pereina į ritualus. Adrija teigia, kad ritualų nunykimas ir sąlygojo individualizmą, gimusį iš baimės. Mes nebežinome, kas yra vestuvių, gimimo ar mirties ritualas – turime dekoracijas, bet nemokame jose išgyventi to, kas turi būti išgyventa. Ritualas iš tikrųjų yra paprastas: pavalgyti drauge, išgirsti dešimtmetį, parėjusį iš mokyklos, pagaminti maistą su meile. Pavyzdys – gydytoja Kaune, kuri tiesiog girdėjo, ir vyras po šešerių metų nemigos pirmą kartą išmiegojo naktį.

Įmonėse ritualų negalima sugalvoti iš proto – jie gimdomi. Agnė pasakoja apie „džiaugsmo ketvirtadienį“, kuris septynis mėnesius buvo ciniškas, kol vienas žmogus pasidžiaugė nuoširdžiai ir viskas persivertė, ir apie kolektyvą, kuris pats atėjo sakydamas „mums trūksta ritualų“ ir perkūrė susirinkimus bei gimtadienius. Adrija prisimena akademiją: už vėlavimą – poema, už praleistą paskaitą – pyragas, ir vaikiną, kuris iškepė duoną. Ritualai yra žaidimas, o žaidimas – gyvybė, kurios nenupirksi.