Susitarėte 10 punktų, padaryti 5. Kur dingsta komandos energija

Pirmadienis po atostogų. Grįžai po dviejų savaičių su šeima ir jau 9:15 jautiesi pavargęs. Susirinkime peržiūrite praeito pirmadienio sąrašą: dešimt punktų. Padaryti penki. Gal šeši, jei skaičiuoti tą, kuris „beveik“.

Prie kiekvieno nepadaryto punkto yra istorija. Tiekėjas neatsakė. Klientas pakeitė reikalavimus. Kolega sirgo. Istorijos tikros. Rezultatas vis tiek penki iš dešimties.

Ties trečia istorija nebeištveri ir užvažiuoji vienam žmogui. Garsiau nei reikėjo, ir ne visai teisingai, nes jo punktas priklausė nuo kito skyriaus. Kambarys nutyla. Niekas nieko nesako. Susirinkimas baigiasi, visi išeina, ir po dešimties minučių prie kavos aparato vyksta tikrasis susirinkimas: „Nesąžiningai su tavim pasielgė.“

Šią sceną, dalimis, Agnė Dulskienė ir Adrija Čepaitė išskleidžia birželio kurso pamokoje apie žmogų darbe per energijos prizmę.

01Kas vyksta įprastai

Vadovo išvada po tokio pirmadienio būna standartinė. Agnė ją cituoja beveik pažodžiui, nes girdi nuolat:

Jie neprisiima atsakomybės. Mes susitarėm ir jie nepadaro. Reikia juos prižiūrėti, juos reikia tikrinti, jiems reikia kiekvieną žingsnį sakyti.

Tad įvedama daugiau kontrolės. Tarpiniai patikrinimai. Ataskaitos trečiadienį. Dar vienas susirinkimas. Logika aiški: kuo labiau spaudi, tuo daugiau išspaudi.

Tuo pačiu vadovas pats funkcionuoja tame pačiame režime. Grįžo iš atostogų pavargęs. Agnė tai pavadina tiksliai: anksčiau buvo mada būti darboholiku, dabar yra mada būti pavargusiu. Darbo pokalbiuose klausiame „kaip valdai stresą“, tarsi chroniškas stresas būtų normalu. „Ne, tai nėra normalu absoliučiai.“

02Teal Code žvilgsnis: 17,5 procento

Pamokos centre yra schema, paremta tyrimais, kuriuose lygintos hierarchinės ir gyvos organizacijos. Agnė iš karto nukerta mistiką:

Energija nėra jokia mistika. Energija yra tas daiktas, kurios turi arba neturi.

Atsikeli ir eini gerti šešis puodelius kavos: neturi. Penktadienį po darbo savaitės norisi draugų, miesto, planų: turi. Tai resursas. Ir klausimas verslui yra labai paprastas: kur jis dingsta?

Schema atsako. Pusė žmogaus darbe yra vidinis pasaulis: nesustojantis minčių srautas, kurį susirinkime kiekvienas laiko kontrolėje, bandydamas išlaikyti profesionalų veidą ir baimę, „kad tuoj visi pamatys, kad karalius nuogas“. Kita pusė dalijasi į empatinę dalį (kaip mums visiems procese), racionaliąją (ką susitarėm, tą padarėm), emocinę, intuityviąją ir prasmės klausimą „vardan ko“.

Emocijos išeina verksmu tualete arba vyno taure vakare. Intuicija („aš jaučiu“) leidžiama tik savininkams ir direktoriams. Klausimas „vardan ko“ kaupiasi nusivylimu. O empatinė dalis, ta, kuri susirinkime matė, kad žmogui užvažiuota neteisingai, nutyli ir persikelia prie kavos aparato.

Rezultatas yra skaičius, kurį Agnė pateikia be išlygų:

Paskaičiuota, kad darbe mes atiduodame apie septyniolika su puse procento savo resursų. Kai sakom: kodėl aš amžinai pavargęs, kodėl aš amžinai ne resurse, tai yra dėl to, kad aš visur čia bandau save kontroliuoti.

Penki iš dešimties punktų nėra atsakomybės problema. Tai 17,5 procento problema. Ir ji liečia ne tik komandą. Vadovas, grįžęs iš atostogų pavargęs, veikia tais pačiais procentais.

03Praktika: ką vadovas gali padaryti pats, dar šią savaitę

Pamokoje Adrija užduoda klausimą, kurį užduoda dauguma: gerai, bet kur konkrečiai ta energija dingsta ir kaip man tai pajusti? Atsakymas, kurį jos abi sudėlioja, yra labai fizinis. Iš jo gimsta trijų dalių praktika.

1. 1

   Patikrink žandikaulį.

   Adrija nurodo vietą, kur įtampa darbe kaupiasi labiausiai:

   Didžiausias įtampos momentas yra žandikaulis. Kodėl įsitempęs žandikaulis? Dėl to, kad aš nesakau to, ką noriu pasakyti. Aš sulaikau save, aš gniaužiu.

   Kitame susirinkime, kai pajusi, kad norisi kažką pasakyti ir nesakai, pastebėk žandikaulį. Įsitempęs? Tai signalas, kad šiuo metu laikai energiją, o ne ją naudoji. Agnės žodžiais, paradoksas yra tas, kad laikymas „nesitaupo, o atvirkščiai, atima labai daug jėgų“. Sutrauktas kūnas negali turėti santykio, nes „santykiai yra mainai“, o tu tuo metu esi įsitvėręs.

2. 2

   Pakelk lūpų kampučius.

   Tai mikropraktika iš kito, rugsėjo, kurso: kaip per kelias sekundes pereiti iš sunkios būsenos į lengvą. Adrija siūlo vos vos, nematomai, pakelti lūpų kampučius į viršų. Ne šypsotis. Tik „mini intencija, kuri kūnui duoda ženklą“. Tada mintyse pasakyti sau: „Aš esu pavargęs.“ Greičiausiai kūnas atsakys: „Nesupratau, apie ką tu.“

   Pabandyk atvirkščiai: nuleisk smakrą, įtempk kaklą, ir pasakyk sau „aš esu laimingas“. Nesiseka. Kūnas nustato būseną, ne mintys. Adrija: „Mažytis judesys lūpomis perkeičia visą vidinę sistemą.“ Jei visą dieną prisiminsi pakelti lūpų kampučius, vakare pastebėk, ar tikrai gali pasigirti, kad pavargai.

3. 3

   Atidaryk vieną uždarytą dalį komandoje.

   Čia jau organizacinis žingsnis, ir jis mažas. Pasirink vieną. Emocijoms: kartą per mėnesį 30 minučių, kur komanda sėda ir atsako į klausimą „kaip mums sekasi“. Ne psichologijos būrelis, Agnė tai pabrėžia. Tiesiog erdvė, kad nesikauptų ir nesprogtų išėjimais ir projektų stabdymais. Intuicijai: išsiaiškink, kieno intuicija komandoje stipriausia, ir periodiškai paklausk: „Andriau, ką tu jauti?“ Intuicija yra greitukas, kuris leidžia „iš pirmo žingsnio patekti iškart į dešimtą“. Prasmei: kartą per ketvirtį pokalbis „vardan ko mes tai darom“. Ne apie delfinų gelbėjimą. Apie tai, kas tikra.

04Kas pasikeičia versle

Agnė ir Adrija pamokoje pateikia paradoksą, kuris verslo savininkui yra svarbiausias sakinys visoje pamokoje:

Mes įsivaizduojam, kad kuo labiau spaudi žmogų, tuo didesnį rezultatą iš jo išspaudi. Turim krūvą tyrimų, kad atvirkščiai: ilgai spaudžiamas žmogus, ten baigiasi resursai. Atsipalaidavęs žmogus gali padaryti tris kartus daugiau negu spaudžiamas žmogus toj pačioj darbo vietoj.

Agnė atskiria du dalykus. Vienas projektas su kietu terminu: taip, kartais reikia spausti, ir ji pati gina vadovą, kuriam reikia priduoti medžiagą konkursui. Bet ilgas buvimas įmonėje, kuris duoda rezultatą metų mastu, veikia kitaip. Kai žaidžiama 17,5 procento režimu, „mes turime problemas visose“ srityse: žmonių išeikvojimas, perdegimai, ligos.

Ką konkrečiai mato vadovai, kurie pradeda dirbti su šia schema:

• Nebereikia mokymų apie kūrybą. Agnė pasakoja, kaip įmonės prašo „padarykit mums mokymus apie kūrybą, pas mus nebeturim kūrybos“. Atsakymas visada tas pats: kūryba spaudime neegzistuoja. Atlaisvink resursą, kūryba grįžta pati.

• Pokalbiai prie kavos aparato grįžta į susirinkimą. Kai empatinė dalis gali pasakyti „nesutinku, kad dabar pasielgei taip“ kambaryje, užkulisinės kalbos netenka prasmės.

• Vadovas nustoja grįžti iš atostogų pavargęs. Nes atostogos tampa ne tuo, kur bėgi atsigauti, o tuo, kur „praplėsti savo pasaulį“. Energija atsiranda ne iš poilsio, o iš to, kad nebelaikai.

Ir vienas dalykas, kurio Agnė nepraleidžia: prieš klausiant, ką daryti su bjauriu vadovu ar hierarchine įmone, Adrija užduoda pirmą klausimą. „Kodėl tu dirbi įmonėje, kurioje tau blogai?“ Tai galioja ir savininkui. Kentėti irgi yra pasirinkimas. „Niekas neištinka. Aš pasirenku, kad mane ištiktų.“