„Mano komanda neprisiima atsakomybės.“ O tu?

Pirmadienis, 9:05. Sėdi susirinkime su marketingo skyriumi. Ketvirtą mėnesį iš eilės pats aiškini, kaip skaityti pelno ir nuostolio ataskaitą: kas yra marža, kodėl kampanija su gražiais rodikliais vis tiek neša minusą. Lentelė ekrane, tu kalbi, jie linksi. Po savaitės gauni biudžeto pasiūlymą, kuriame tų skaičių vėl nėra.

Vakare pasakai partneriui ar draugui tą pačią frazę, kurią kartoja tūkstančiai Lietuvos vadovų: „Jie nesupranta. Jie neprisiima atsakomybės. Mano vaikų darželis.“

Ją Agnė Dulskienė papasakojo rugsėjo kurso pamokoje „Suaugusių santykiai darbe“, nes būtent su ja į konsultaciją atėjo vienas įmonės vadovas.

01Kas vyksta įprastai

Vadovas tokioje situacijoje turi tris įprastus kelius. Pirmas: paaiškinti dar kartą, garsiau ir lėčiau. Antras: perimti pačiam, nes „greičiau pats padarysiu“. Trečias: nurašyti skyrių ir ieškoti „žvaigždės“, kuri pagaliau supras.

Visi trys keliai turi vieną bendrą bruožą. Problema yra ten, pas juos. Aš mokiau, jie neišmoko. Aš susitariau, jie nepadarė.

Agnė kurse tai vadina vaiko strategija. Tai nėra įžeidimas ir tai nėra apie amžių ar pareigas:

Tai yra krūva suaugusių žmonių, kurie yra vaikai. Čia nėra apie metus, čia nėra apie statusus. Čia apie strategiją ir modelį, kaip tu veiki.

Svarbiausia: vaiko strategiją vadovas naudoja lygiai taip pat dažnai, kaip ir jo komanda. Tik iš kitos pusės. Kai komanda yra „mano ančiukai“ arba „mano kačiukai“ (abu pavyzdžiai iš tikrų vadovų lūpų), kažkas tame santykyje jau yra tėvas. O tėvas pats užsiaugina vaikus.

02Teal Code žvilgsnis: klausimas, kurio vadovas nenorėjo

Grįžkime pas vadovą, kuris keturis mėnesius mokė finansų. Agnė jam uždavė vieną klausimą ir paprašė atsakyti sąžiningai: „Tu ėjai pristatinėti su mintimi, kad realiai jos durnos?“

Jis patylėjo. Tada pasakė: „Jo.“

Tai sveikinu, jos pateisino tavo lūkesčius. Jeigu aš galvoju, kad mano vaikai nesugebės suprasti, jie ir nesugebės suprasti.

Čia nėra nieko mistiško. Žmonės puikiai skaito, ko iš jų tikimasi, ir atsako į tą lūkestį. Keturis mėnesius skyrius girdėjo ne finansų pamoką, o žinutę „jūs nesugebate“. Ir ją įvykdė.

Suaugusiojo strategija prasideda ne nuo komandos, o nuo vadovo. Ne „kaip juos išmokyti prisiimti atsakomybę“, o „ką aš matau, kai į juos žiūriu, ir kaip tai veikia rezultatą“.

Agnė kurse įvardija ir platesnį kontekstą, kurį jaučia kiekvienas, kas šiandien samdo žmones. Spaudimas nebeveikia. Darbuotojai renkasi, keičia darbus, išeina ne tik iš IT įmonių, bet ir iš sandėlių bei parduotuvių. Vieno interviu metu parduotuvės darbuotojas pasakė, kad kaimyninė parduotuvė moka 200 eurų daugiau, bet jis ten neina, nes girdi, kaip su žmonėmis kalba savininkas.

Kažkas ore labai keičiasi. Kur anksčiau galėjom spausti darbuotojus dideliais kiekiais, jau nebegalim taip pat sąveikauti ir taip dirbti.

03Praktika: vienas sąžiningas klausimas prieš susirinkimą

Pamokoje nėra sudėtingo metodo. Yra vienas klausimas, kurį Agnė uždavė vadovui, ir vienas kvietimas, kurį Adrija skiria visiems kurso dalyviams. Iš jų susideda praktika, kurią gali padaryti dar šiandien.

1. 1

   Prieš susirinkimą atsakyk sau sąžiningai.

   Prieš įeidamas į kambarį, kuriame sėdi „neprisiimantys atsakomybės“, užduok sau Agnės klausimą: ką aš iš tikrųjų galvoju apie šiuos žmones? Ne ką sakau, o ką galvoju. Jei atsakymas yra „jie nesugebės“, žinok: tu jau pristatai ne finansus, o šią žinutę.

2. 2

   Pagauk žodį „jie“.

   Visą savaitę stebėk savo kalbą apie komandą. „Jie nepadaro.“ „Jie nesusikalba.“ „Juos reikia prižiūrėti.“ Kiekvienas „jie“ yra signalas, kad tu šiuo metu esi tėvo pozicijoje, o santykis yra „aš ir jūs“, ne „mes“. Adrija pamokoje tai įvardija tiesiai: kol yra hierarchinis santykis „aš ir jūs“, kūryba neegzistuoja. Egzistuoja nuobaudų, įsakymų ir taisyklių sistema, „kur vieni turi iliuziją, kad valdo, kiti turi iliuziją, kad daro, ką nori“.

3. 3

   Atpažink, kaip pats kaitalioji pozicijas.

   Čia svarbus Adrijos perspėjimas:

   Jeigu galvojam, kad aš tai esu tikrai suaugęs, tai ne. Mes visi patiriam ir kaitaliojam pozicijas. Linkiu nenusiteikti ir nesakyti: aš tai toks, bet kiti tai tokie.

   Pastebėk, kurioje situacijoje tu esi tėvas (kontroliuoji, aiškini, gelbsti), kurioje vaikas (pyksti, nusivili, lauki, kad kažkas kitas išspręs), o kurioje suaugęs (prisiimi atsakomybę už savo dalį ir palieki kitiems jų dalį). Tai nėra savikritika. Pasak Adrijos, tai bent jau linksma pamatyti.

4. 4

   Įvesk bendrą žodyną.

   Agnė pastebi, kad vien tai, jog komanda žino, kad yra trys veikimo strategijos, duoda didžiulį postūmį. Nereikia mokymų programos. Pakanka, kad kitame susirinkime galėtumėte vienas kitam pasakyti: „Atrodo, dabar nuslydom į vaiko poziciją.“

04Kas pasikeičia versle

Agnė pamokoje pateikia skaičių, kurį verta užsirašyti:

Užtenka dešimt procentų įmonės žmonių, kad jie pereitų į šitą santykį, ir tada įmonė persiverčia gana greitai. Tai nukrauna vadovų svorį nuo pečių ir įgalina komandą.

Konkretūs pokyčiai, kuriuos mato Agnė ir Adrija pas vadovus, pakeitusius strategiją:

• Susirinkimų dinamika keičiasi be naujų taisyklių. Agnė pasakoja apie vadovą, kuris konsultacijos metu viena ausimi klausėsi konflikto su koncernu. Kai jis pakeitė, kas vyksta jame, pasikeitė ir kambarys: „Jie nepuola, jie pradeda klausinėti.“

• Vadovas nebėra vienintelis, kuris neša. Perdegimas, chroniškas nuovargis ir „kiek aš įdėjau, o niekas negrįžta“ yra tėvo pozicijos kaina. Suaugusiojo pozicijoje atsakomybė pasiskirsto.

• Įgalinimas tampa realus. Ne per HR skaidrę, o todėl, kad žmonės pradeda matyti vienas kitą kaip bendros kūrybos dalyvius, ne kaip prižiūrimus.

Agnė tai apibendrina be diplomatijos: pokytis neišvengiamas, ir pasirinkimo mes neturime. „Sekantis žingsnis bus: arba mes lūšim, arba mes persiversim.“ Perdegimų, depresijų ir išsekimų statistika nebėra silpnų žmonių reikalas. Tai tampa įmonių reikalas.